Epizodai paskutiniam filmui

Ši knyga – galimybė pažinti Almanto Grikevičiaus (1935–2011) – vieno ryškiausių 7–9-ojo dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų – asmenybės brandos ir kūrybos kelią: nuo vaikystės Kauno Šančiuose karo laikotarpiu, per Leningrado ir Maskvos gatves studijų metais, į konkrečių režisieriaus filmų kūrimo sūkurį. Režisieriaus 1966-ųjų „Jausmai“ lietuvių kino kritikų išrinktas geriausiu visų laikų lietuvių vaidybiniu filmu, „Faktas“ – pirmas lietuvių filmas, dalyvavęs ir apdovanotas konkursinėje Kanų kino festivalio programoje, „Herkus Mantas“ – filmas, kurio režisierius taip ir nesukūrė...

Grikevičiaus pasakojimas leidžia pažvelgti į lietuvių kinematografijos raidą sovietmečio epochoje ir naujai išvysti ją kūrusių asmenybių, A. Grikevičiaus bendrakeleivių, draugų, kolegų ir mylimų priešų, portretus: Vytauto Žalakevičiaus, Sauliaus Macaičio, Regimanto Adomaičio, Juozo Budraičio, Vytauto Paukštės, Gedimino Girdvainio, Algimanto Puipos ir kt.

Režisieriaus mintys ir prisiminimai, lydimi dokumentų pluošto – menininko likimo liudijimas, atspindintis pastangas išlaikyti kūrybinių sumanymų, galimybių juos įgyvendinti ir nepalankiai susiklostančių aplinkybių naštos svorį. Galiausiai – tai paskutinio A. Grikevičiaus filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jis pats, apmatai. O epizodus šiam filmui režisierius kūrė vienuolikos pokalbių su dviem istorikais, metu.  

_

Aurimas Švedas – nepriklausomoje Lietuvoje subrendusios praeities tyrinėtojų kartos atstovas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Šis mokslininkas nuosekliai dirba sakytinės istorijos sferoje, tyrinėja Lietuvos kultūriniam elitui priklausančių asmenybių likimus sovietmečio epochoje, analizuoja istorijos vaizdinių genezę ir sklaidą meninės vaizduotės lauke XX–XXI a.


Lina Kaminskaitė-Jančorienė – istorikė, kino apžvalgininkė, kino paveldo apsaugos ir sklaidos projektų iniciatorė. Vilniaus universitete Istorijos fakultete rengia disertaciją apie sovietmečio lietuvių kinematografijos sistemos ir kino filmų funkcijų raidą.

_

Kiekviename filme turi būti paslaptis. Be jos meno kūrinio tiesiog nėra! Paslaptis nėra apčiuopiama, ji taip pat nėra pagal griežtas dramaturgijos taisykles pagaminamas įspūdis, pagaliau – paslaptis nėra kryžiažodis. Žiūrovas paslaptį turi tiesiog pajusti. O aš, kaip režisierius, privalau jam tą paslaptį pažadėti. Ar pažadas bus ištesėtas – jau kita kalba.
Taigi, į istoriją ir žmogų joje siūlau žvelgti stengiantis rasti naują rakursą. Tokiems bandymams dažnai parankus kokio nors vieno žmogaus likimas. -  Almantas Grikevičius